Kas yra modalumas?
Modalumo sąvoka įvairių mokslo sričių (logikos, filosofijos, kalbotyros) darbuose suprantama ir interpretuojama įvairiai. Modalumo sąvoka į kalbotyrą atėjo iš logikos. Logikos moksle teiginio modalumas suvokiamas kaip jo logiškai galimas arba būtinas teisingumas. Vienas pirmųjų iš logikų ir filosofų modalumo problemas nagrinėjo Aristotelis. Savo darbuose (ypač veikale De Interpretatione) jis nagrinėjo būtinumo (angl. necessity), galimumo (angl. possibility) ir negalimumo (angl. impossibility) sąvokas ir aptarė jų tarpusavio sąsajas, taip padėdamas šiuolaikinio modalinės logikos mokslo pagrindus. Kalbotyroje modalumas suprantamas plačiau nei logikoje. Be galimumo ir būtinumo, čia dar skiriami įvairūs tikimybės laipsniai − apie modalumą kalbama kaip apie gradacinę sąvoką, kai kalbėtojas gali įvairiai išreikšti savo požiūrį į pranešamąjį dalyką, t. y. perteikti savo teiginio santykį su tikrove kaip tvirtinimą, būtinumą, abejonę, netikrumą, spėlionę ar galimumą.
Nenuostabu, kad dėl modalumo tarpkalbinio įvairialypiškumo ir skirtingai akcentuojamų jo aspektų kartais kyla painiavos. Dažnai pripažįstama, kad pateikti baigtinę, visuotinai priimtiną modalumo apibrėžtį vargu ar įmanoma. Tačiau tradiciškai sutariama, kad modalumo lauką galima dalinti į atskirus tipus: episteminį, deontinį ir dinaminį.
Episteminio modalumo apibrėžtis kelia mažiausiai diskusijų. Terminas episteminis kilęs iš graikų kalbos žodžio epistēmē ‘žinios’. Kalbotyroje kalbant apie episteminį modalumą pabrėžiama, kad šis modalumo tipas susijęs su kalbėtojų turimomis žiniomis ir įsitikinimais apie pasaulį, su tuo, kaip jie vertina kalbamos situacijos (propozicijos) atitikimą faktams, ką jie mano arba spėja esant tiesą ar netiesą. Pavyzdžiui, teiginys Šis papuošalas yra labai pigus gali būti modifikuotas modaliniais žymikliais gal(būt), ko gero, tikriausiai ir t. t.: Šis papuošalas gal(būt) / ko gero / tikriausiai yra labai pigus.
Dėl episteminio modalumo sampratos kalbininkai daugiau ar mažiau sutaria, bet deontinio modalumo sąvoka kelia daugiau ginčų. Deontinio modalumo pavadinimas kilo iš graikų kalbos žodžio, reiškiančio įpareigojantis, privalomas, šis modalumo tipas siejamas su privalėjimu, leidimu, draudimu. Deontinis modalumas susijęs ne su žmonių žiniomis, įsitikinimais, abejonėmis, bet su jų valios aktais, su tam tikro deontinio šaltinio nulemtu leidimu ar įpareigojimu, pavyzdžiui: Lapeliuose rašoma, kad gyventojai privalo iškelti baltas vėliavas.
Be episteminio ir deontinio modalumo, dar skiriamas dinaminis modalumas, kuriuo tam tikra situacija ar veiksmas nusakomi kaip galimi ar būtini dėl juos sąlygojančių išorinių aplinkybių, dėl subjekto-dalyvio gebėjimų ar noro. Tarkime, sakiniuose Jie gali / sugeba bėgti labai greitai ir Aš tau galiu padėti modalinis veiksmažodis galėti / sugebėti reiškia situacijos dalyvių gebėjimą greitai bėgti arba kalbėtojo vidinį norą padėti kitam. O sakinyje Petras turi mašiną ir gali bet kada atvažiuoti veiksmo galimumas yra sąlygojamas tam tikrų aplinkybių.
Reikia paminėti, kad kartais sakinių skirstymas į vieną ar kitą modalumo tipą kelia problemų. Pavyzdžiui, sakinys Jonas gali ateiti gali būti suprantamas įvairiai. Kalbėtojas galbūt teigia, kad galimas daiktas, jog Jonas ateis. Tokiu atveju sakinys bus žymėtas epistemiškai. Kita vertus, kalbėtojas gali turėti galvoje tai, kad Jonui yra leidžiama ateiti, ir interpretuoti sakinį deontiškai. Todėl norėdami išvengti tokių problemų tyrėjai dažnai analizei pasitelkia tekstynus. Tekstynas – tai elektroninė pagal tam tikrus kriterijus atrinktų tekstų sankaupa. Tekstynais paremta analizė suteikia galimybę nagrinėti autentiškus, o ne intuityviai sugalvotus pavyzdžius. Be to, atsiranda galimybė sakinį interpretuoti atsižvelgiant į platesnį kontekstą. Pavyzdžiui, nuo 2014 m. Vilniaus universiteto Filologijos fakultete vykdomas projektas „Modalumas ir evidencialumas lietuvių kalboje“, vadovaujamas profesorės Aurelijos Usonienės ir finansuojamas Lietuvos mokslo tarybos. Projekto tyrėjai naudoja Lietuvių mokslo kalbos tekstyno (CorALit), Dabartinės lietuvių kalbos tekstyno ir lygiagretaus vertiminio ParaCorpA→LT→A tekstyno (Usonienė, Šolienė 2012) duomenis, taip pat Lietuvių kalbos instituto sudarytą senųjų raštų duomenų bazę (www.lki.lt/seniejirastai/).
Tokie tekstynais paremti tyrimai leidžia atskleisti modalumo kategorijos įvairovę tiek lietuvių kalboje, tiek kitose kalbose. Pasaulio kalbose modalumas gali būti reiškiamas leksiškai, kai vartojami savarankiški žodžiai, arba gramatiškai, t. y. nesavarankiškais žodžiais bei žodžių dalimis. Tarkime, anglų ir lietuvių kalbose modalumas gali būti reiškiamas modaliniais veiksmažodžiais (pavyzdžiui, can „galėti“, must „privalėti / turėti“ ir t. t.) ar prieveiksmiais, dalelytėmis ir kitais modaliniais žodžiais (gal, galbūt, turbūt, tikriausiai, greičiausiai, rodos ir pan.). Tačiau tyrimai parodė, kad tos galimos raiškos priemonės vartojamos nevienodu dažniu. Taip pat raiškos priemonių pasirinkimas priklauso nuo modalumo tipo bei nuo skirtingų tekstų, kuriuose jos vartojamos. Analizuojant episteminio modalumo raišką pastebėta, kad anglų kalboje dominuoja gramatikalizuotų vienetų raiška, o lietuvių kalboje – leksinė raiška. Pavyzdžiui, lietuvių kalboje episteminio galimumo veiksmažodis galėti buvo vartojamas du kartus rečiau nei gal, galbūt, ko gero ir kt.
Kaip minėta, kalbinės raiškos pasirinkimas priklauso ir nuo diskurso tipo. Tirta lietuvių kalbos žodžių gal ir galbūt kiekybinė ir kokybinė vartosena skirtinguose diskurso tipuose (šnekamoji kalba, grožinė literatūra, akademinė kalba).Jie gana dažnai figūruoja grožinės literatūros tekstuose, tačiau prototipinė jų vartosena yra būdinga šnekamajai kalbai. O akademiniuose tekstuose gal ir galbūt nėra dažni ir vartojami panašiai. Tai galėtų rodyti, kad mokslinių tekstų autoriai vartoja kitas kalbines priemones savo kaip autorių požiūriui reikšti, yra linkę prisiimti atsakomybę už savo teiginių teisingumą ir retai jais abejoja. Atlikta šių žodžių analizė taip pat parodė, kad jie yra įvairialypiai ir gali atlikti keletą funkcijų. Akivaizdu, kad gal yra funkciškai lankstesnis nei galbūt, tačiau svarbu paminėti, kad abu žodžiai, be savo pagrindinės episteminės reikšmės, įvairiuose diskursuose įgyja ir kitų, su autoriaus požiūriu nesiejamų, funkcijų. Taigi net tokia įvairialypė ir sunkiai apibrėžiama kategorija kaip modalumas gali būti sėkmingai tiriama taikant tekstynais paremtą metodą.
Projektą „Modalumas ir evidencialumas lietuvių kalboje“finansuoja Lietuvos mokslo taryba (sutarties Nr. MIP-062/2014). Daugiau apie projektą žr. http://www.modalumas.flf.vu.lt/.
Audronė Šolienė, “Gimtoji kalba”, sausis 2017.
Modalumo tyrimas senuosiuose XVI-XVII a. lietuvių kalbos raštuose
Modalumas – tai kalbos kategorija, kuria nusakomas kalbėtojo požiūris į tikrovę, t. y. reiškiamas vertinimas: 1) kiek tam tikras kalbėtojo teiginys atitinka tikrovę ir kiek kalbėtojas įsitikinęs dėl to, apie ką kalba, 2) kiek kalbėtojas (arba kitas asmuo) savo gebėjimais, norais, poreikiais arba savo bei kitų autoritetu gali paveikti tikrovę. Tyrėjai skiria episteminį arba neepisteminį (t. y. dinaminį ir deontinį) modalumo tipus. Episteminį modalumą galima būtų iliustruoti taip: Aš gal ten neisiu (kalbėtojas abejoja dėl tam tikro veiksmo) ir Aš greičiausiai ten neisiu (kalbėtojas (beveik) įsitikinęs dėl tam tikro veiksmo). Neepisteminiam modalumui iliustruoti tiktų tokie sakiniai: Anksti kėliausi, reikia išgerti kavos (kalbėtojas jaučia vidinį poreikį atlikti tam tikrą veiksmą) ir Tokiu atveju privalai parašyti pasiaiškinimą (egzistuoja tam tikros normos, taisyklės ir dėl jų asmuo, į kurį kalbėtojas kreipiasi, privalo atlikti tam tikrą veiksmą).
Įvairiose pasaulio kalbose modalumo kategorija reiškiama įvairiai: savarankiškais žodžiais (leksiškai) arba nesavarankiškais žodžiais bei žodžių dalimis (gramatiškai). Pavyzdžiui, anglų kalboje modalumas reiškiamas tokiais žodžiais, kurie iš kitų išsiskiria tam tikromis formos ypatybėmis ir turi tam tikrų gramatinių apribojimų (modaliniai veiksmažodžiai can „galėti“, must „privalėti“ ir kiti negali eiti sakinyje vieni, jie nekaitomi pagal laiko, nuosakos požymius ir pan.[1]). Visiškai kitaip yra dabartinėje lietuvių kalboje. Čia griežtai struktūriškai apribotų modalinių vienetų nėra, vadinamasis neepisteminis modalumas paprastai perteikiamas veiksmažodžiais galėti, privalėti, reikėti, turėti ir pan., sakinyje pasirodančiais su kito veiksmažodžio bendratimi, o episteminis modalumas – veiksmažodinėmis formomis, dalelytėmis bei prieveiksmiais atrodo, gal, galbūt, greičiausiai, rodos, turbūt, veikiausiai ir panašiai.
Nuo 2014 m. Vilniaus universiteto Filologijos fakultete vykdomas projektas „Modalumas ir evidencialumas lietuvių kalboje“, vadovaujamas profesorės Aurelijos Usonienės ir finansuojamas Lietuvos mokslo tarybos. Modalumas tiriamas ne tik dabartinėje lietuvių kalboje, bet ir senuosiuose XVI–XVII a. lietuviškuose raštuose.
Sudaryto visų senųjų lietuvių kalbos raštų modalinių vienetų inventoriaus nėra, todėl modalumo raiškos priemonių tyrimu XVI–XVII a. tekstuose norima užpildyti modalumo tyrimų ankstesniais mūsų kalbos raidos etapais spragą ir prisidėti prie kol kas negausių diachroninės semantikos tyrimų, juolab kad senųjų lietuviškų raštų analizė leidžia įžiūrėti kalboje vykusius pokyčius.
Atliekant tyrimą naudojamasi Lietuvių kalbos instituto sudaryta senųjų raštų duomenų baze (www.lki.lt/seniejirastai/), taip pat išlikusiais paminklais. Medžiaga apdorojama ne automatiškai, bet rankomis, nes paieška LKI senųjų raštų duomenų bazėje neautomatinė, negana to, ne visi šaltiniai į bazę įtraukti.
Didžioji dalis senųjų lietuviškų raštų yra verstiniai. Be abejonės, tai šioks toks trūkumas, mat originalo kalba jiems gali būti turėjusi tiesioginės įtakos. Bet jei tiriant pastebimas pasikartojantis neatitikimas tarp originalo ir vertimo, daroma prielaida dėl individualių (autentiškų?) vertėjo kalbos ypatybių. Pavyzdžiui, tiriant gauti, kaip modalinio veiksmažodžio, vartoseną senuosiuose lietuviškuose raštuose, pastebėta, kad kalbamasis veiksmažodis pasirodo ir neoriginaliuose, ir originaliais laikomuose tekstuose ar tekstų dalyse. Atskirai reikėtų paminėti Kleino giesmyną „Naujos giesmių knygos“ (1666), kurio didžioji dalis giesmių versta iš vokiečių kalbos, tačiau kai gauti vartojamas modalinėmis reikšmėmis, leksinio atitikmens analogiškomis modalinėmis reikšmėmis vertimo šaltinyje nėra, be to, modalinė veiksmažodžio gauti vartosena užfiksuota ir vienoje iš originalia laikomų Kleino giesmių. Taigi galima daryti prielaidą dėl veiksmažodžio gauti savarankiško modalinių reikšmių formavimosi senuosiuose tekstuose.
Senuosiuose XVI–XVII a. lietuvių kalbos raštuose modalinių vienetų inventorius gana platus ir įvairus. Užfiksuota ir tokių, kurie vartojami dabartinėje bendrinėje kalboje (gauti, derėti, pareiti(s(i)), turėti ir kiti), ir tokių, kurių struktūrinės ypatybės ilgainiui pakito (pavyzdžiui, Daukšos Postilėje ar Chilinskio Biblijoje vietoj veiksmažodžio reikėti pasirodo konstrukcija būti reik(i)a; Bretkūno Postilėje vartojama veiksmažodžio būti konstrukcija su kito veiksmažodžio bendratimi, pavyzdžiui, man bus kentėti ir mirti „aš turėsiu kentėti ir mirti“, kuri modalinių reikšmių dabartinėje lietuvių kalboje nebeturi), ir tokių modalinių vienetų, kurie dabartinėje kalboje vertinami kaip nevartotini skoliniai (pavyzdžiui, musyti, prigulėti ir kt.). O kai kurių modalinių vienetų, įsitvirtinusių dabartinėje kalboje, tirtuose senuosiuose lietuviškuose tekstuose apskritai nerasta (pavyzdžiui, gal, galbūt, turbūt).
Pastebėta, kad neepisteminio modalumo raiška senuosiuose tekstuose gerokai platesnė: toks modalumas dažniausiai perteikiamas veiksmažodžiais gauti, derėti, pareiti(s(i)), reikėti, turėti, konstrukcijomis būti privalu, būti valnu, jau minėtomis veiksmažodžio būti konstrukcijomis su kito veiksmažodžio bendratimi. Episteminis modalumas perteikiamas prieveiksmiu veikiai (veikiaus), taip pat veiksmažodinėmis formomis regis, regėjos, rodos ir pan. Platesnę neepisteminio modalumo raišką gali būti lėmusios dvi priežastys: 1) episteminės réikšmės tiriamu kalbos raidos etapu tebuvo menkai išplėtotos (tai atitiktų ir universalią reikšmių kitimo iš neepisteminių į epistemines tendenciją kitose pasaulio kalbose), 2) neišleistinas iš akių religinis tirtų raštų pobūdis – juose teksto autorius (arba kalbėtojas) moko skaitytoją tikėjimo tiesų, kaip reikia gyventi ir elgtis pagal Dievo valią.
Lyginant to paties modalinio vieneto vartoseną senuosiuose lietuviškuose raštuose ir dabartinėje lietuvių kalboje, galima matyti akivaizdžių reikšmės skirtumų. Pavyzdžiui, veiksmažodžio reik(ė)ti vartosenos kontekstai dabartinėje lietuvių kalboje kur kas platesni nei tirtuose XVI–XVII a. tekstuose. Veiksmažodis reik(ė)ti kur kas dažniau reiškia paties kalbėtojo inicijuojamą būtinybę ką nors daryti (pavyzdžiui, Manau, tau reikia pasistengti), o senuosiuose raštuose reik(ė)ti pirmiausia pasirodo tokiuose kontekstuose, kur kalbėtojas nėra modalumo šaltinis, – jis tik perteikia, skelbia Dievo valią ką nors daryti (pavyzdžiui, Rêikia taďtíkéťir ne maź ne abęioť / ioġ Diéwas yrá, DP 222,51).
Taigi modalinių vienetų analizė senuosiuose lietuviškuose raštuose rodo, kad galima užčiuopti kalbamų vienetų struktūrinius ir semantinius pokyčius ir pabandyti atsekti modalinių žodžių reikšmių dinamiką, vartosenos dažnumą įvairiais kalbos raidos etapais.
Erika Jasionytė-Mikučionienė, “Gimtoji kalba”, rugsėjis 2015.
Straipsnio versija pdf